Rudenys groja sutemų maršą,
Sėlina pro sodžius,
Obuolius prakanda
Naktims susipynus
Ir vėjams jas guodžiant.

Per užsitęsusią tylą,
Žodžiai dulkėti be vietos
Sudėti lentynon jų negaliu.
Pažadai per skruostą
Ašarom rieda,
Tik kodėl netesėjome jų?

Rudenys klajokliai liūdesiu mėgina
Belst į mūsų širdis.
Bet neklausau, ir durys užrakintos.
Ir mano rankos suodinos,
Ir mantros neprasmingos,
Ir lietūs vėliai glaudžiasi
Ir plaka žemėn smilgas.

Rudenys grodami sutemų maršą,
Klausos po langais.
Skausmas palinkęs virš jųjų galvų,
Nes kas nakčia įleis...