Kai buvo nakčiai iškalbėta
Goda, auginta po širdim,
Parodė rytas mano vietą
Su brėkštančios dienos viltim.

Aš, raidę prie raidės pakvietęs,
Sklaidžiau išbalusius lapus.
Ir nežinau, ar jie kam švietė
Ir koks likimas jųjų bus.

Aš nežinau, ką lems minutė,
Suskambus žalvario gija.
Vienintelį ir sunkų – būti
Giedojau tyliai širdyje.

Užvertęs lapą paskutinį,
Bylojau nakčiai paslapčia.
-----------------------------
Mintis vėl posmų raštą pynė
Ir tirpo danguje delčia...

Tuom ir atsisveikinu su Ž Ž. Dėkoju visiems, vertinusiems mano posmus, ir palankiai, ir nelabai.
Esu tokio amžiaus, kada norisi susitikti akis į akį, ūsas į ūsą. O kas norės, ras mane obelų miestelyje Obeliuose.
Tad ir pasirašau – Antanas Gintautas.