Su rudenio vėjais paklydo viltis,
Išskrido su paukščiais tikėjimas.
Užplaukė melancholijos debesis
Ir dusina nepaliaujamas tylėjimas.

Tarp krintančių lapų
Ieškojau vilties
Ir iš nublankusių spalvų
Tikėjimą sudėjau.

Meldžiau paklyst šalnų
Ir medžių vėl nugrimzti
Žalioj, nykioj paletėj
Ir paukščių pasilikti.

Veltui prašiau.
Nes jie išėjo.
Nes lėtai ir grakščiai
Pūkinė snaigė atplazdėjo.