Girdžiu spengiančią žemės tylą be žodžių.
Uodžiu mėlyną spalvą be kvapo.
Tokio vystančio žydinčio grožio
Man per amžius matyti neteko.

Skrenda mėlynas saulės šešėlis
Pro vartus, per tuščią dangaus ganyklą.
Čia susirenka puošnios rudenio vėlės
Ir spokso žemėn pro mėnesio stiklą.

O mėlynuos krūmynuos voras darbštus
                              karaliauja.
Mezginiai jo meniškai trapūs ir blyškūs.
Bobų vasara ištiesia šilumos pilną saują.
Net vėlėms kyla noras sugrįžti.