Ir viskas, ką galėta, jau tikriausiai išrašyta,
Tik trūksta žodžių keleto, kurie trumpai, bene
Prabėgomis fiksuotų rytmetinį šitą
Peizažą tirpstantį praeivio akyse.

Kaip saulės lopai dengia medžio šaką,
Pablykšta dangūs, regis, tuoj pravirks,
Ir sukas, supas, sūkuriuoja, sklendžia lapas,
Brendi per šviesą, regis, tik pirmyn,

Ir pamiršti, kad viskas jau gyventa,
Rašyta jau, kad tu tiktai skaitai
Pasaulį savo tarsi seną pergamentą,
Kol lieka rankose keli skutai

Tokie, kaip saulės, kur šiandien ant veido
Tau piešia randą pro klevų šakas,
Tarp debesų kažkas tarytum kopėčias nuleido,
Bet niekaip negali sau atsakyti kas.