Aukštaitija, tu-peizažas sielaj
da vaikystej nutapytas.
Gražiai tu atrodai ir esi taks mielas,
kad miestų dulkes nenusėdą un ją
ir nenuplovę laiką bėgsmas,
veduntis un gruodų...
  Mes nurijam ne vienų kųsnį kartų,
kai sadybąs apdegį tuštėją.
Pavasarią lietus laistę žemį išartų
ir kyštelėją grūdas saulai
ilgesingų savą veidų...
Tadu ir mes miestų pusen išėjam,
pasėmį tik tavą peizažų.
Parait nebegalim.
Tik vis ilgimes tavįs,-
tų vasilkų melynumą...