Mes - kaip du žvaigždynai skirtinguos krantuos.
Kuo pripildysim šaltą naktėjančią širdį?
Snaudžia sielos rudens debesų pataluos.
Nebeturim jau nieko, ko galėtume meilei įpilti.

Vis dar tiesiam sugrubusias, tuščias rankas.
Jau nuogas, tarsi medžiai per audrą išvirtę.
Duokit, dangūs, nors lašą karštos sueities,
Kad galėtume virpančių kūnų sulos
           savo meilei įpilti.