Palydžiu į tolį svajonę ne vieną,
Ryškiai šviečia mėnulio gelsva pilnatis.
Tas rugsėjo dangus, vaiski mėnesiena...
Pas tave mano mintys su žvaigžde nukris.

Nukris tau ant delno, į tavąją širdį,
Tarsi viesulu supsis mintis tik viena: –
Aš kely tolimam ir niekas negirdi...
Gyvenu tavimi su kiekviena diena.

Man gera klausytis švelnių tavo žodžių,
Jausti tavo mintis ir girdėti tave.
To liūdesio švento aš niekam nerodžiau,
Nes tai liečia abu – tik tave ir mane.

Laukiu grįžtančio savo brangiausio žmogaus.
Ir tikiu, kad likimas manęs nenuskriaus.