Įsibrovei į naktį, kai aš karšinau godų geismą
Ir kovojau su kerinčio grobio šešėliais lipniais,
Nes norėjau suplėšyti kūną ir taip atsiteisti,
Bet ir vėl paklydau po prislegiančios meilės skliautais.

Tu mane ištirpdei tarsi rūką ant pakraščio miško,
Kai prakvipusiom žemuogių smilgom rankas Tau rišau
Ir jutau, kaip fontanais nežemiška nuostaba trykšta
Lyg dėkodama už netikėtą atokvėpį Tau.