Ir akmenys ištirpsta...
Buvęs kažkada,
Po sielą vaikščiojęs,
Grasindamas daužyti langus,
Dabar išnykęs,
Atsiminti net sunku,
Tik kartais norisi Tau pasakyt geresnį žodį,
Tačiau ir jo, kaip to akmens,
Surasti sieloje nemoku.
Tai gal ir likime, nuėję vienas kuo toliau nuo kito -
Lyg būtume Žmogaus keliuos nesusitikę...