Prie gumbuoto, drevių išvarstyto ąžuolo stypsojo žmogysta. Palinkęs siluetas atspindėjo nepakeliamą išsekimą ir nuovargį.
Ūmiai jam iš burnos išėjo debesis – žmogysta rūkė pypkę.
Nepatogiai tupėdama krūmuose aš užuodžiau saldų dūmų kvapą.
Siluetas užsikosėjo, aš krūptelėdama neišlaikiau pusiausvyros ir nejučiomis pačiupau už dygliuotų krūmo šakelių, siaubingai susidraskydama odą. Sukandusi dantis tylėjau, nors aimana troško išsiveržti lauk.
Žmogysta tebekosėjo. Stipriai. Rodos, ėmė dusti.
Prikandusi lūpą stebėjau, kaip nuvargęs siluetas kratosi nuo kosulio priepuolio.
Negalėjau išsiduoti.
Ir negalėjau leisti mano akivaizdoje numirti žmogui. Net jei tai ne draugas... Jei priešas.
Stebėdama jį sumerkiau akis ir šnipštelėjau:
− Lai baigiasi...
Žmogysta akimirksniu sustingo tyloje. Mačiau, kaip galva lėtai pasisuko mano slėptuvės pusėn. Žinoma, suprato, kad kažkas įsikišo...
Greitai keturpėsčia išropojau kiton krūmyno pusėn. Rankas smaigstė maži, bet stiprūs it adatos dūriai skausmeliai.
Ėmiau visu greičiu lėkti tolyn per drėgną nuo rasos pievą – be galo atvira vieta, tačiau vyliausi, kad žmogysta nesiveja. Per daug paliegęs... Nepavis.