nesutelpu vidumi
į tylėjimo puslankius

būna, kai reikia, net siela neauga,
nes dingstam eilutėse iš vakaro - -

merkiu akis, kai supa senobinės
rankos – juk jau gaubia rūkai, pridengti
mėnesienomis ir alsuojantys į
nevyriškai atidengtą kaklą, o

byra krituoliai, bumbsi gyveniman,
renku rėtiniu maišiuku, pūškuoju
į ritmą, pagaunantį vėją, labai
tobulai ridenu plaukais apsupus -

miesto šalikeles dengia spalvoti
sapnai, bet jau tapę elegijom ir
simfonijom įdienojus, die, kaip ty-
lu, kaip labai tylu, kaip labai ruduo