Kiekvieną akliną vakarą
Tavo akis lipina tirštasis tušas.
Kažkas apysausiu teptuku ima ir užtepa
Visas atsivėrusias tuštumas.
Ir baugina deguto spalvos vaizdais.
Bet tu mėgsti tenai įslysti
Ir saldžiai mirti ligi ryto.
Niekam neleidi tamsiąją naktį
Savųjų sapnų atgaivinti - viskas užverta.
Šita knyga ilsisi - nesklaidysi jos lapų.
O kiti, kurie neišėjo - numirė drauge su tavimi,
Liūdi savo atvirkštinės gimties.
Man ne laikas išlaukti savo aušros,
Nors verčiau tapti numirusiu -
Bet lieku gyvas, kai budi išblukusios žvaigždės...
Tik apsvaigęs nuo miego, apžavėtas, paliegęs.
Saulę sutikau, kai ši kyla prisikėlus.
Labas rytas - pirma frazė į ausis.
Kaip tavo miegas? - išgirsti iš prakutusių lūpų.
O aš mieguistas laukiau laikinosios mirties.
Tuomet, kai kiti vėlei pakirdo.