Kokia ryški tamsa, net akina!
Sutirpdo daiktus, ištrina veidus ir kūnus.
Ir akys. Užmerktos, pramerktos, atmerktos, -
Vienodo mėlio, žalumo ar rudumo...

Tyra tyla. Kurti kurti alksnynai.
Išlietos upės – mano žodžiai sraunūs.
Akli namai, langai juodai nebylūs;
Prikaltos [ne]kaltės tarp medžių kūnų braunas.

Tuščia tankmė. Trys pėdos ir du žingsniai,
Pavargę coliai – sprindžiais atmatuojam;
Nusvirę galvos pėdomis palinksi, -
Karalių sostai ašarom baltuoja.