Jų buvo dvidešimt penki –
Visi jauni ir gražūs vyrai
Su vaikiškom svajonėm ir mintim,
Tačiau kartu ir daug patyrę.

Ne, ne glamonių mylimos,
Ne bučinių, ir ne švelnumo.
Ji liko ten kažkur namuos...
O čia tik kraujas, šūviai, dūmai

Ir priešų mirštančių dejonės.
Arba draugų stiklinės akys.
Bet juk visi jie buvo žmonės.
Už ką žudyti – nepasakė.

Tik liepė eit – ir jie išėjo
Į sausą ir kalnuotą šalį,
Kur nėra medžių, o tik vėjas...
Ne dėl garbės, ne dėl medalių.

Jiems nereikėjo šito karo –
Ne jų namai, ne jų tėvynė.
Tačiau tarpekly Kandaharo
Mirtis gyvenimus ištrynė.

Kartojo aidas vis kalnų –
Jūs ne pirmi, ne paskutiniai.
Dėl ko išėjot iš namų?
Numirti čia? Ar tam jūs gimėt?..
.........................................................

Jie buvo dvidešimt penki
Tarp jų, net keturi lietuviai...
Nurimki, mama, ko verki –
Grįžau juk aš. Grįžau nežuvęs...