Surūkiau blankų rytą ir pykčiais garuojantį vakarą –
Tiktai nuotrauka stalčiuj išliko visai neliesta -
Kad galėčiau išgirsti gitaros rypavimą dar kartą
Ir  nakties labirintuos ateičiau  girta  pas tave.
Prisipilsiu  taures, kurių dviese nebuvom išgėrę
Ir kalbėsiu  giesmių sakiniais apie savo jausmus.
Tol, kol buvom glėby  mums visai tų šnekų nereikėjo –
Aš kalbu tik dabar, kai tu jų visiškai negirdi.
Kam išbalus mirtis reinkarnavos į tavo buvimą
Ir paėmus už rankos išsivedė ten, kur kalnai –
Aš rūkau savo ilgesį - jis dar prie židinio rymo.
Ir nematomas dažo  sutrikusius plaukus baltai.