Net nežinau, kaip apkabinti tylą,
Bet ji man nereta -
Pastatė širdyje Merkinę
Su Kryžių kalnu ir dalia,
Kai mėnesienom kaulai šviečia,
O užmerktų akių šviesa
Norėtų vėl sugrįžt į dieną
Ir kol keliai neišsitrynę
Be Kryžių kalno
Apkabint  Merkinę.

Po kalnu vaikščioti išmokau  jau.
Renku vardus ir  pavardes -
Tiek daug!
O pabaigos dar nematyti vis.  
Tik ant  peties nutūpęs varnas Golius:
- Savi savus  sušaudė.
Viena jų pusė čia,
Kita – dažniau net kryžiaus nebeturi.