Vienmarškinės obelys išbrido
į vakaro miegančio žvaigždes,
o nurimusios gatvių brydės
mane paklaidžioti išves.
Greit sugrįžus į namus,
nerasiu jau juose žmogaus,
taip širdžiai artimo, brangaus...
...nieks antrąkart gyvenimo neprišauks,
kurį žvaigždučių šukėm
likimai sudaužo...
...Už lango naktis jau rudeniu kvepia.
Saugok ramybę, širdie,
tokią mažytę ir trapią.