Nekelk manęs, aš dar sapnuoju,
kad dūzgia bitės avily.
Ir aš su bitėmis lekioju
to jauno vėjo siautuly.

Jis neša vėl į gimtą sodžių,
į gimtą pievą prie namų.
Ir net sapne save aš guodžiu –
skrendu link Tėviškės krantų.

Manęs ten laukia lyjant lietui,
kai žemę dengia dargana
ar byra sniegas lyg per sietą,
kas kart kai pūgai negana –

ji ima siausti kaip padūkus,
toks vėjas šaltas ir žvarbus,
kai žemę dengia baltas rūkas...
Tas šauksmas toks giliai stiprus,

jis įsirėžęs man į širdį,
giliai įstrigęs atmintin.
Tą šauksmą te kiekvienas girdi
ir atsigręžia praeitin.