Paklydusi buvau toje erdvėj,
kur buvo nurodyta vienintelė kryptis -
ženklai tarsi patys abejojo,
lyg ir blaškėsi, krypteldavo vis.

Nudilę čerpės virto man ant kojų,
sugniaužę laikė ir dilino padus.
Tik takas žėrėjo paslaptį sakąs,
šaknimis alsavo apie tai, kas bus.

Be vėtrungės, bet su vilkais
į kalnų pusę keliavau.
Pamažu horizontą jau lytėdama,
kad tu mana stiprybė tapsi, supratau.