Iškalbėk į mane savo lūpomis rudenį šitą,
Raidės renkasi, dingsta pasauliai ir ribos ištirpsta.
Iškalbėk, danguje nė viena dar žvaigždė nenukrito,
Lyg matai, kažin kas ten prie smilkinio pasuka pirštą.

Nemačiau jo. Ir kažin, ar greit pamatysiu.
Keičia rudenį rudenys. Miestas apsineša dulkėmis.
Bet jei būsiu, tai vėl į save išskaitysiu
Tuos kur mirė prie plunksnos ir minutę virpina plunksnomis,

Įsiūbuoja tave. Kad išbūtum, išlauktum, kai klykia,
Skrenda gervės ir suka ratus virš galvos tarsi nimbas.
Tai, sakau, iškalbėk į mane savo puslapiais rudenį šitą.
Jau matau. Akyse. Nesutemus dar. Regis, prašvinta.