– Labas rytas, Saulyte, aš giedu tau. Kaip gera, kad tu švieti Žemei ir aš galiu džiaugtis tavo  šviesa.
Taip pasveikino Saulę mažas pilkas paukštelis, pakilęs virš gėlėtų vasaros laukų.
– Labas, mažasis paukšteli, man patinka tavo giesmelė. Kai tu čiulbi, šypsausi aš, juokiasi visos gėlės, ir pasaulyje gimsta džiaugsmas.
Saulės ir paukštelio pasikalbėjimą girdėjo balos kirmėlė ir iš pavydo baisiai išraudus sušvokštė:
– Tu, paukšti, pavogei iš manęs ir sparnus, ir visas giesmes, kurias aš sukūriau, viskas žodis žodin nukopijuota nuo manęs... Ir idėjas, ir stilių, ir mintis – viską išvogei...
– Bet, kirmėle, tu niekada neturėjai nei sparnų, nei polėkio kūrybai, nei balso giesmei, – akiplėšiško melo priblokštas  tarė paukštelis.  
– Nesiginčyk su kirmėle, mažasis paukšteli, neverta gaišinti laiko, skirto giesmei. Tegu jie ten rausiasi savo kirmėlyne. Neturėję niekada nei sparnų, nei meilės dainai, sugeba tik niekinti kitus ir sėti pyktį, – pašnabždėjo paukšteliui Saulė.
– Ačiū, Saule, tu teisi, neverta ginčytis su kirmėle, – nudžiugo paukštelis, ir šviesią erdvę  nuskaidrino graži vasaros giesmė.