Čia gimsta, auga, žemę aria,
Globoja duoną ir vaikus.
Čia keikia gilią molio dirvą,
Pavasario išplaukusius takus.

Ir baras, pyksta už suartą ežią,
Už vaiko svetimo nukrėstą obuolį.
Pasibara ir ... vieną dieną gražią
Putoje apynio skandina sopulį.

Čionai prisimena sunkus laikus.
Daug ką prisimena – daugiau pamiršta.
Išlydi nuolat skubančius vaikus,
Į rudenį pavargsta ir ... numiršta.