Už lango vėl lyja, ir taip be perstojo... Nuotaika vien dėl to jau nekokia. Sėdim ir tylim. Kam man reikėjo prasižioti, dabar ši tyla visus tiesiog slegia. Praeitis. Ne visuomet gerai ją prisiminti, jį per daug skaudi. Kartais reikia tiesiog eiti pirmyn ir nesigręžioti.... tik pirmyn. Ir kam gi aš tavo vis dar gijančią žaizdą širdy ėmiau ir įdrėskiau. Tas kvailas mano smalsumas, kai ko žinoti tiesiog nereikia. Kaip aš taip beširdiškai, tiesmukiškai galėjau... Atsiprašau... Tikrai nenorėjau įskaudinti, sugraudinti, atleisk. Aš tenoriu surinkti visas tavo ašaras, mama, kad tau beliktų tik šypsotis... Nesigręžiok, ir aš tau padėsiu kiek galėsiu eit pirmyn.