Ištrūkau iš tylos susitikus klajojantį nerimą,
Maitinau jį priglaudus prie savo aikštingos krūties –
Iš tiesų tik klimpau į upėtą ne savo gyvenimą,
Nemokėdama tilto per drumzliną upę nutiest.

Kiek negrabios dabar namo sienos pilkai nusidažė.
Kiek per daug kritulių pasiliko ant žemės gulėt,
Kai  saldus liūdesys susikrovė kelionės bagažą
Ir tave susidėjo lyg nerimą iš ateities.