Saulytė apkabino debesėlį:
- Tu neišeik ir nepalik daugiau manęs,
Tuoj vėjai rudeniniai žvarbūs, atskubėję,
Bandys pagrobt - paslėpki pas save.
Jie šalčio Karalienę žada karūnuoti,
Iš svetimų kraštų, iš ledo karalystės.
Pabodo jiems gal mano spindulėliai,
Gelsvas kasas nukirpti jau panoro.
Spalvas jų išbarstys ant medžių lapų,
Gėles nuplėš darželiuos rūtų.
Paušteliai išvaryti skris toli į šalį
Ir pasakas saulytės dar vis seks jiems.
O debesėli, mielas debesėli,
Parnešk pūkuos: Pavasarėlį...