Vėjas blaško paklydusį paukštį.
Miršta lapas ir vysta žolė.
Nežinia, kodėl tyliai ir baugščiai
Tamsų langą klebena vėlė.

Tik numirusių žodžių taku
Skubiai eis ir jau nieko neklaus
Piligrimo šešėlis nykus,
O lietus šaltą smiltį skalaus.

Tiktai gervių girgždėjimas lėtas
Viršum bronza dažytų beržynų
Mena – buvo dienos saulėtos,
O kada ir kiek jų nebežino...