Ore tvyro tyla,
         tyla prieš audrą...
Tyla. Aš pabundu!
Akys pagauna vienišą mėnulį.
                                         Jau laikas
Pakylu ir iškeliauju,
po kojomis jaučiu birų smėlį.
Su paskutiniu atodūsiu ištariu –
                                            jokios baimės
Stoviu ant bedugnės krašto,
dar žingsnis ir aš – jau sapnuose
                                            tikslas – tamsa
Matau meilę, pakaustytą grandinėm,
žvaigždės krenta iš pietų...
Kur aš bėgu?
Gyvenu tik dėl rytojaus.
                                          Jau aušta
Merkiasi akys ir aš užmiegu.
O bundanti saulė nemato šešėlio.