vaikštau po Tavo minčių labirintus
ieškau dar kelio nepraminto
kaip Ariadnė minčių siūlą vynioju
krentu, keliuosi, kaip Driežas ropoju
jau kojos nutrintos ir plyšta galva
Sirenos vėl kaukia... o kelio nėra
skverbiuosi į tamsą Tavo pasaulio
tarp Gyvačių ir Minotaurų
kodėl neparodai man šviesos
mažyčio lašelio... ir Laikas sustos
žinau Tavo Achilo kulną
bet nepasiduosiu šiai pagundai
tikėk manim, mano Žmogau
į Tavo pasaulį – aš Saule atėjau
kaip Prometėjas atnešiau ugnį
imk ją... nenerk į bedugnę