Kai palakinęs pilnatį
Dievui prie kojų sėdėsi,
Užsiriši akis,
O vis tiek į rytojų žiūrėsi,
Mintys ciniškai cyps,
Versis kortos ugniniais liežuviais,
O tamsiam vandeny
Vien žvynai, vien pelekai, vien žuvys,
Žongliruos dangumi
Puolęs angelas, gundys saldumui,
Tik užgimusį žodį
Paleisi į pilnatį dūmais,
Apsiblausus mintis
Vėl žiūrės išganingai rytojun,
Vėl laižysis gelmė
Ir atrodys gyvenimas – rojus,
Obuolys kvapnumu
Tavo nuodėmėn sunksis iš lėto,
Leisk atspėt, kas esi,
Tavo vardas – poetas.