Kai sumaišty aitrioj lieki viena,
Iš nevilties  sunkios, ilgai tūnojus,
Kaip iš uolos tamsios, iš praeities
Mažu daigu bandai pažvelgt rytojun.
Žvėriu pabuvus, kaukiančiu naktim...
Ir išsilaižius skaudžią, aštrią gėlą,
Kad nepavirstum vėl žvėrim -
Iš perplėštos širdies šaltiniu bėgi...
Kitus gaivindama, bandai išlikt:
Gėle, paukščiu,- o gal mažu mažu
Jausmu ... vis girdai, augini
Ir vieną syk sugrįžti kam į širdį
Dideliu jausmu...