Dabar seni, žolėm apaugę, aptrupėję,
Kažin kada žmogus juos buvo beužmynęs?
O buvo laikas, šimtmečiai audringi ėjo
Ir kojų kojų, ištisa galybė!

Juos glostė šilkas kilnių damų,
Pentinai kibirkščių ugnelėm puošė,
Tarnai priklaupdavo ant kelių
Ir dulkeles po vieną šluostė.

Tik metai vartėsi, kaip vėtrungė ant aukšto bokšto
Ir batai vis kiti aukštyn - žemyn kaukšėjo,
Nuo lenkų, vokiečių, prancūzų laiptai troško,
Ne kartą degutu teptais ir rusiški praėjo.

Dabar ramu, gal būt tiktai nakčia vėlė grafų sugrįžta,
Ant laiptų stabteli, pastovi,
Tik savo menių, nutrupėjusių skliautų neatpažįsta -
Juk čia košmaras, ne tikrovė!

O man tai kas, aš paprastas, galiu ir atsisėsti,
Senokiem džinsam purvas tik prie „veido“,
Niekas nedraudžia trypti, rankom liesti,
Ir tinko trupinį paimti užu kreidą.

Sako, žmogus išeina, o įmintos pėdos lieka.
Vargu. Net laiptai iš akmens ir tai sudilo.
Kiti laikai ir tampa praeitis už nieką,
Nors būtų ji verta garbės bei išlikimo.