Ateiki, parymok ant mano kapo,
pažvelk, kokia ramybė ir tyla
mane čia supa, vėjas žaidžia lapuos
nurimus upė vakaro glėby melsvam.

Ateik ir aš ateisiu, apkabinsiu
ir būsim dviese tiktai aš ir tu –
tu man buvai gyvenimo pavėsis
dabar gi leisk atlygint tuo pačiu.

Atskyrė mus ne mylios, vandenynai,
atskyrė ištarmė lemties sunki
tau būti čia, o man dausų sietynuos
tavęs ilgėtis mylima, brangi.

Dabar žinau jau viską, paslaptį įminęs
turiu vien laukti, kol įminsi tu.
Vėlių suolelio kojos šermukšninės
mūs kantriai laukia besidžiaugiančių kartu.