Prabėgo vasara kaip ir rudens migloti vakarai
Ir lyg cukruota pasakų žiema.
Metus skambėjo žodžiai: \"viskas bus gerai,
Mažyte mano, tu juk ne viena\".

Paskendę sodžiuos kaminai mums pranašavo
Dar vieną saulėtai aptemusį takelį,
Du puodelius garuojančios kakavos,
Bet kažkodėl vis širdį gelia

Ta nežinia, ar dar sugrįš mūs vasara garsioji,
Praplaukianti šilkiniais bučiniais bangų.
Nes prisiminimai dar galioja.
Nežinia. Ir darosi sprangu.