Nuo žvakės paskutinis vaško lašas
Nuslys be garso ir dagtis užges...
Tu nebuvai žmogus bereikšmis, mažas -
Turėjai tu sparnuotas svajones.

Praskriejo metai traukiniais pro šalį,
Vijaisi juos, bet sėkmę išbarstei.
Bandei surasti savo laimės kelią.
Deja, - kiti sugriovė tai, ką pastatei.

Ar daug norėjai? Tik trupučio meilės.
Dar - artimo, brangaus žmogaus šalia,
Kad būtų kam kasdien ištiesti ranką,
Pasidalint skausmu, gera žinia.

Svajonės tyliai vyto, metai bėgo,
Apkarpė negandos vilties sparnus,
Išlijo rudeniniai lietūs ir iškrito sniegas.
Tada nustojai tu skaičiuot metus.

Dėkingas tik likimui, kad šiandieną
Ištart gali saulėlydy savų dienų, -
Gyvenimo kely buvau ne vienas,
Kol mylimas esu, - aš vis dar gyvenu...