Koks negražus esu!
Kaip bjauriai nuodėmėm apkepęs!
Tačiau bažnyčių prašomas,
Kad ir toliau vis žeminčiau save -
Girdi, tuomet šventesnis būsiąs kapas
Ir Viešpats ties meiliau rankas -
Esą, jau tokį ir danguj
Šalia savęs sodint ne gėda.

Galbūt.
Tik kažkodėl širdy vis paūkia pelėda:
- Palik, Dzievuli, mus pabūti čia,
Kad ir šešėliais klaidžioti
Su savo nuodėmėm ir žmogiška dalia
Bent iki tol, kol patikėsim,
Kad Tu tikrai yra.

... Kažkur į praeitį vis teka mūsų kraujas
Atminimus ir netektis nunešdamas kartu.
- Pelėda, mielas mano paukšti,
Žinau, kad pasakos išvalo purvą iš akių
Ir džiaugias akys,
Jeigu ašara Dievu skaidri.