Pažadai
Minčių tyruose nesustabdomi verpetų kamuoliai. Vėjas šiureno sausą pernykštę žolę, seniai regėjusią lietų. Praėjau pro perdžiūvusias sienas, kurios šnabždėjo senovę. Tą vidurdienį sau pažadėjau. Aš daug ką žadėjau, tik neliko drąsos pakilti ir išpildyti tuos norus. Todėl likau ten prie seno namo, tik įsivaizdavau jo vidų, kokio troškau, tačiau nemačiau.
Įsivaizduoti pakankamai lengva. Greit netrukus nupiešiau kambarių sienas ir patalpų tūrius apstačiau dulkinais baldais, grindis apklojau kilimais. Ant rąstų sienų pakabinau kelis paveikslus, kurių netapiau. Ir kryžių. Žemiau jo ant komodos įrengiau altorėlį...
Bet pastatas buvo stebėtinai negyvas. Nesugalvojau jokio žmogaus, net sukriošusio senio, kuris galėtų apsigyventi. Tas namas taip ir liko tuščias, tik nuolat lankomas vėjų. Pro išdaužtų langų akiduobes tekėjo tamsa ir tyla. Begarsę erdvę gyvino tik vėjas.
Tą dieną aš daug ką žadėjau. Norėjau užeiti į vidų, ten, kur neseniai mintimis piešiau. Tačiau pritrūko drąsos. Priešakyje užkaltos durys. Jas dar saugojo surūdijusi tačiau tvirta spyna, kuriai rakto nebebuvo. Laikas namo, link pilko betono sienų.