Dvi puselės, laimingos puselės
džiaugės viena kitos šiluma.
Koks bebuvo gyvenimo kelias –
lijo lietūs, ar siautė pūga,

drąsiai ėjo, nors akmenys krito,
rinko žiedlapius, prausės rasa...
Kurgi tu pradingai? Kas nutiko?
šaukė šaltį pajutus viena.

Juk praėjom per leisgyvį lieptą,
kur putojo srauniausia banga.
Šitaip buvo mums Dievo paliepta –
Būt kartu, nesiskirt niekada.

Iš toli graudus aidas atskriejo –
Negaliu... Jau pavargus esu.
Gal jau laikas manasis atėjo?
Eik viena mudviem skirtu keliu.

Nepalik...Tyliai lūpos šnabždėjo.
Argi plaks sužalota širdis...
Ir likimas puselių gailėjo.
O paukšte vis dar sklando viltis...

2010.08.