Bruožus tapai,
pjūklo potėpiai lyti kamieną –
bėga pievos nudžiūvę nuo ašarų,
virsta dirvožemiu.

Formos grubiai
įsirėžia į sieną, geliančių vėjų primirkę –
šaukias suskirdusių lūpų šešėlių,
lig kraujo kramtytų.

Pirštai medėja,
beldžia į akinius mano regėjimų –
sąnarių tamprumu ištysę veidai
stirnom suklumpa.

Regėjime...