Antrasis gurkšnis (kol niekas nemato)

Še, kad nori — esu ėriukas. Vėžinuosi konvejeriu, mūsų visai daug. Ne paslaptis, ko čia susirinkom. Kad mane suvalgys — nieko baisaus, tik nemalonu, kad negaliu pasirinkti, kas.
            Visiška ramybė; džiūgauju, jog baimė nevagia mano kokybės — net neabejoju, tai — ištikimybė pašaukimui. Puiku, kad nieko nepalieku: mamos, brolių neatskiriu, pats nieko neglobojau, o altruizmas taip ir liko nepažintas; kad nors kartą kam nors būčiau smilgą nuskynęs; bet “ko nors” niekuomet nemačiau. Dažnai pasijuokdavau, kad mus, gyvulėlius, žmogus labiausiai myli už tobulai išugdytą savanaudiškumą. Gi jam pačiam dar tiek daug trūksta, na, niekis, jis greit mokosi.  
            Liko keturi metrai ir koks kvailas mano veidelis. Visa laimė, kad neturiu sielos, antraip galbūt netgi skaudėtų.
Legolasas