Nesustokim visai, nors kas žingsnį tūnos po suoliuką
Ir panirusios saulės žara pradingimais grūmos -
Juk žinosim abu, kad jėgų maratonui netrūko,
Tik sušlapusios pėdos primins, kokia laukia klampa.

Tik pasvirusios vakaro pušys vapės lipnią tiesą,
Bei rubuiliai lašėliai drėgmės nuo spyglių nulašnos.
Kai sustosim išvargę, apglėbęs šešėlių pavėsis
Šluostys veidus migla ir rytais maratoną žegnos.