Patį aiškiausią vidudienį debesis,
Lėtai parausdamas už horizonto,
O tau atrodo taip toli
Blausiu ir negeru žvilgsniu jis žiūri.

Tylu. Tik prieblandos švieselėj
Matytis nuo karščio augalai išlepę.
Ir vabalas čia skraido su dūdele,
Paukštelio pamėgdžiodamas giesmelę.

Bet tu tik džiaukis saule ir ramybe.
Nežiūrėk, kad baukščiai,
Kaip pilnėjančioje minioj
Debesys susikaupė virš girios.

Ateis audra ir pievose gėlių nebematysi,
Ir pauštelių giesmių nebegirdėsi,
Ir seksi akimis, kaip debesys audros
Nuslinks tolyn, kaip nykstantys šešėliai.