gyvenimas beprotiška kalnų griūtis
bet aš bučiuoju tavo miegančias krūtis
prie tavo kūno kvepiančio medum ir pienu
geidžiu priglusti aš kas dieną

juodoj tavų akių gelmėj paskęsti
vienintelę ir paslaptingą naktį
paskui išeiti nežinios keliu
išbartas tavo žvilgsnių nebylių

kai rytas tamsą padalys per pusę
aš nuo tavęs toli jau būsiu
mane vėl pasitiks diena gaiži
tu tebuvai tik vizija graži