Skrido paukštis per temstantį dangų
Lyg anglis iš atvėsusios krosnies,
Paskui jį neganda nusirangė
Juodame debesy suliepsnoti.

Talžė kirčiai įkaitusią žemę,
Nesirinko perkūnas kur spirti,
Laužė pušį išlakią ir žalią
Siuntė ąžuolui mirtiną kirtį.

Lūžo liepa ką tik nužydėjus,
Lūžo eglės aukščiausios viršūnė,
Bloškė, nešė ją tūkstantis vėjų,
Kaip ištrūkę į laisvę siaubūnai.

Degė žemė ir debesys degė,
Ritos griausmas nuo krašto lig krašto,
Ne lietum, o liūtim sodą plakė,
Klojo žolę nulūžusios šakos.

.................................................

Vėl diena, vėl saulėta padangė,
Tiktai paukštis nerimsta, vis klykia,
Savo lizdo miške nesuranda,
Be viršūnės jo eglė palikus.