Tą žiemą,
kokios daugiau nebebus,
man buvo karšta,
karšta
dėl meilės,
dėl tavo bučinių.
Mes stovėjom po pušimis,
kurios iš viršaus
tyliai mus
stebėjo,
kaip žvelgėm
vienas kitam
i akis.
Vėjas suko snaiges
aplink mus,
kol artumas,
sudrebinęs širdį,
apvijo mus
ir nekalta snaigė
ištirpo
mūsų virpančiose lūpose,
ji išnyko
karštam bučiny
...