Laikas - keistas skulptorius nematomas,
Įsisiurbęs į Visatos kūną--
Klauso jo žvaigždynai, klauso atomas--
Laikas nedega ir nesupūna,

Jis didingai įžengia į žmogų,
Jį pagimdo, jį ir sunaikina--
Gal todėl po baltu ryto stogu
Taip svaigiai jaunystės geria vyną

Pražydėję sodai, širdys mūsų--
O apsvaigę, meilėje panirę,
Net nejuntam, kai šaltuoju gūsiu
Laikas palytėjo džiaugsmo girią--

Sielvarto paukšteli mėlynasai,
Juk ir tu šioj žemėj žydi kartais--
Gal todėl dainuoju geismo rasai
Ties alsuojančiais bedugne vartais--

Laikas - keistas skulptorius nematomas,
Įsisiurbęs į Visatos kūną...