Spengia lubos,
Viršugalvį degina aitrūs noktiurnai,
Atsimerkus naktis
Neužmiega ir daužos į stiklą,
Priropoja sapnai
Ir susipila patys į urną,
Atminimui palikę
Po vieną nulaužytą spyglį.

Lubos dar pažemėja,
Sunkėja ir gula, kaip kryžius,
Kūno kontūras baltas,
Glitus sopulys į paširdžius,
Lūpos blaškos tyloj
Nebaigtais sakiniais užsirišę,
Išopėjus naktis
Jau seniai mirtinai nusigirdžius.

Išsitęsia tamsa,
Ligi pat begalybės nutolsta,
Skiemenuoja širdis
Vis tą patį likimo noktiurną,
Akyse išsausėja,
Kai skyla saulėtekio ostija
Ir šviesa, tarsi nuodas
Užtvindo sukepusią burną.