Niekas neateis
Tuomet,
Kai pažvelgiu giliau
Į tokią realybę dvasios,
Dedu karūną ant galvos
Už tuos,
Kurie karaliams
Žemę arė,
tikėdami –
Ateis ir bus,
Sūnaičiais,
ainiais,
būsimais laikais.
Širdy senovė apkūrena seną gryčią,
Arklai sudeginti seniai,
Dar skambina iš mirštančios parapijos bažnyčios,
Praradę gaudesį varpai,
Bet tik širdy,
Tik atminty.
Karaliai jau neturi laiko būti čia.
Ir pusto mano Šklėrius žalias vėjas-
Duris atvėręs...
... Niekas nepareina,
Niekas neateis.
Dedu karūną ant galvos
Už tuos,
Kurie tikėjosi
Karaliais pamatysią savo ainius.