Aš perplauksiu per upę užmaršties.
Pašėlę bangos mano valtį plaus
Ir nuoskaudas išverksiu ant peties -
Paties patikimiausio ir brangaus.

Nors upė ši tikrai labai plati,
Bet mano rankos irtis nepails.
Gal tapsiu tau paguoda aš nakty?
Tikiu, manęs likimas nenuvils.

Likimo irklai nesulinks, nelūš
Ir greitai kitas krantas priartės,
Jei vėtra tik laukinė neatūš
Kol dar širdis išlikimu tikės...

Įveikus sraunią upę užmaršties
Išalkusi širdis ragaus vilties...