Giliai panardinti rožių žiedai,
Pageltę lapeliai, kotas nulinkęs,
O aš vis laukiu progos įteikti
Gražiausias gėles savo meilei.

Ir kvepia kaštonai ne lauko kvapu:
Papuvę jų vasiai jau smirda.
Tik guli ant stalo - vis laukia, kol aš
Tau virsiu kaštonų arbatos.

Langai praviri, palangės sutręšę,
Nuo vėjo, lietaus ir audrų.
O aš vėdinu, kad Tau vėl atėjus
Būtų lengva kvėpuot mano oru.

Giliai panardinti rožių žiedai
Ir aš taip bijau juos ištraukti:
Gal šiąnakt tu grįši, o aš
Neturėsiu gėlių savo meilei.